Pagal vedas, plaukų kirpimas nuo seno laikomas karmos keitimu (žinoma, kalbama ne apie galiukų pakirpimą, o apie drąstišką pokytį).. Taigi įsigeidus naujos šukuosenos ar kitokios plaukų spalvos, verta pagalvoti atidžiau... Dėl ko kilo šis noras? Ką jis sako apie vidinius išgyvenimus?
Grįžtant prie vedų... Išminčiai, plaukus rekomenduodavo kirpti kuo rečiau - kuo jie ilgesni, tuo didesnis energinis potencialas. Moterims trumpiausiu tinkamu plaukų ilgiu buvo laikomas kirpimas iki širdies šakros lygio (maždaug iki menčių vidurio). Buvo manoma, kad trumpesni nei šio ilgio plaukai nepajėgia tinkamai harmonizuoti šios čakros ir moteriai tampa sunkiau skleisti meilę – ji tampa šaltesnė, ne tokia jautri, sumenksta jos moteriškumas.
Energiškai idealia moteriška šukuosena laikomi į kasą supinti plaukai su sklaistymu per vidurį. Sakoma, kad tokia šukuosena neleidžia išsibarstyti energijai, padeda ją kaupti, o tiesus sklaistymas per galvos vidurį padeda išlaikyti gyvenime harmoningą pusiausvyrą.
Seniau moterys plaukus tausodavo ir laisvai paleisdavo tik tada, kai reikdavo paskleisti ypatingas moteriškas galias. Tai buvo tarsi slaptasis ginklas. Beje, taip elgėsi ne tik indės, jei patyrinėsime savo kultūrą, pamatysime, kad labai panašus požiūris į plaukus buvo puoselėjamas ir mūsų kraštuose. Taigi nors šiandien tokie papročiai mums atrodo mažų mažiausiai keliantys šypseną, daugelis jų, regis, turėjo gilią slaptą prasmę.
