Patogumų ieškantiems turistams pasaulis visur panašus. Daugelyje šalių pasitinka tvarkingi viešbučiai su oro kondicionieriais, gardžiu maistu ir patogiomis lovomis, baseinais ir žaliuojančiomis oazėmis. Tokia paprasta pasaulio pradžia ir pabaiga. Saugiuose rėmuose. O štai tikro keliautojo pasaulis prasideda ten, kur baigiasi išblizgintos viešbučių zonos ir asfaltuoti takeliai. Kur baigiasi muziejai ir tradicinio kadro gaudymas prie monumentų. Tikrasis pasaulis be pudros turtingas grynumo, gamtos, šiltų jausmų, jaukių saulėtekių, spalvingos vietos žmonių kultūros ir draugiškai besišypsančių veidų. Žinoma, jis dosnus ir kitokių patirčių, galbūt to, ko visai nenorėtum išvysti, kas sopančiu skauduliu įsismelkia į širdį visam gyvenimui. Kelti koją į tokias skausmingų problemų persmelktas zonas išdrįsta tik patys stipriausieji arba tie, kurie jaučia pareigą patogiai gyvenančiai ir nuo sofos palaikymo žinutes siuntinėjančiai visuomenei parodyti kraujuojančias jos žaizdas, kurie tiki, kad tiesa ir atvirumas gali padėti šiuos skaudulius išgydyti. Būtent toks keliautojas ir uvo fotografas Sebastião Salgando, kuris daugiau nei penkiasdešimt metų beveik nesustodamas keliaudavo po atokiausius pasaulio kampelius ir fiksuodavo tokius kadrus, kurių eilinis vakarietis turistas, ko gero, niekada neturės galimybės išvysti.
Žemės druska
Savo ilgas keliones pradėjęs nuo keliautojų nepažintų atkampių Afrikos, Pietų Amerikos kaimelių, S. Salgado galų gale liko ten, kur sunkiausia realybė. Ten, kur pasauliui skauda labiausiai, kur siaučia ligos ir badas. Iš tų nepažįstamų vietų fotožurnalisto parvežtos nuotraukos – metraštis, kuriame užfiksuota žmonijos žiaurumo istorija, bet kartu ir negęstanti viltis išgyventi. Įsimintiniausios, meistriškiausiai užfiksuotos akimirkos sugulė į gausiai tiražuojamus fotoalbumus ar pateko ant garsių parodų galerijų sienų ir sutraukė minias žiūrovų.
Sebastião Salgado per savo ilgą karjerą yra pelnęs gausybę prestižinių apdovanojimų bei titulų, tačiau dirbo ne dėl to. „Mano pašaukimas keliauti ir fiksuoti tai, kas aktualu ir skauda. Toks gyvenimas. Ir nuo jo nenusisuksi. Mes, žmonės, esame be galo žiaurūs. Europoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje – visur. Mūsų istorija yra karų istorija. Beprotystės istorija, kuri vis kartojasi ir kartojasi.“
Metų metai kelyje
Fotografas sako, kad kelionės jį masino nuo pat vaikystės. Tačiau mintis leistis į tikrąjį kelionių maratoną kilo tik tada, kai į rankas pateko fotoaparatas, beje, paimtas neatsitiktinai. Pagal tėvo valią Sebastião buvo parengta ekonomisto karjera. Vis dėlto, kai jo žmona studijoms nusipirko fotoaparatą, būsimasis fotožurnalistikos grandas juo susidomėjo pirmiau nei sutuoktinė. Dienų dienas nešiojosi su savimi ir fiksavo viską, kas tik patraukdavo dėmesį. Galiausiai abu su žmona nusprendė, jog šis reikalas jam išties puikiai sekasi, be to, teikia daug daugiau pasitenkinimo nei ekonomika, taigi ji liko antrame plane. Supratęs, kad tik galimybė įgyvendinti savo svajonę daro gyvenimą įdomų, leidosi į, kaip pats sako, avantiūrą. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje gavo pirmąsias fotožurnalisto užduotis Afrikoje. Metų metais fotografas ištisus mėnesius praleisdavo kelyje, nematydamas, kaip auga sūnus, kaip sensta tėvai. Užtat savo akimis pamatė daugiau kaip 120 šalių. Ir ne paviršutiniškai. Fotografas pro savo ištikimojo palydovo fotoaparato objektyvą žvalgėsi į pačias šių šalių gelmes, į nepagražintą, prašalaičiams nepažįstamą jų realybę.
Akistata su pasauliu
„Kartais, kai įsitaisęs kur nors ant kalno ar medžių paunksmėje vienišoje tylumoje pasineriu į apmąstymus, prieš akis it šmėklos vis dar išnyra kadaise matyti vaizdai, kurie dabar jau primena tarsi siurrealistinį sapną. Daug ko teko regėti. Daug ko galbūt geriau būtų buvę ir nematyti. Bet yra kaip yra. Istorijos taip lengvai neužbrauksi, – viename interviu mintimis dalijosi S. Salgado, o jo akyse tuo metu, regis, atsispindėjo viso pasaulio liūdesys. – Ir dabar dar prisiminimuose vaizdžiai matau Brazilijos aukso kasyklose tarsi juodame pragare besimurkdančius žmones, apsėstus vienintelės beprotiškos aistros – atrasti aukso. Arba bado iškamuotus Afrikos regiono Sahelio žmones. Regiu jų kūnus, tiksliau, vien odą ir kaulus. Daugybę dienų praleidau šalia šių žmonių, fiksuodamas jų kasdienę palydovę – mirtį, nesirenkančią nei amžiaus, nei lyties. Išsekę žmonės mirė dešimtimis, šimtais. Kūdikiai drauge su motinomis, paaugliai, jauni vyrai, senukai. Vienintelis dalykas, kurį galėjo mirusiesiems suteikti likę gyvieji, – nuplauti jų neregėtai liesus kūnus vandeniu. Tiksliau tais menkais jo ištekiais, kuriuos turėjo. Švariai numazgoti į amžinybę iškeliaujančiojo kūną – šventas šio regiono gyventojų ritualas. Tačiau labiau sukrėtė ir pakerėjo ne akistata su mirtimi, o likusių gyvųjų begalinis ryžtas gyventi. Tik šis ryžtas juos diena po dienos vedė per bedvases smėlio dykumas į geresnį gyvenimą. Jie nežinojo, kas laukia priešakyje. Tiesiog tikėjo šviesesne ateitimi. Ir vien tas tikėjimas palaikė jų gyvybę.
Regiu genocido išpuolius Ruandoje. Ištisas dešimtis kilometrų kelio, negyvais kūnais nuklotomis šalikelėmis. It skruzdėlynai knibždančias milijonines pabėgėlių stovyklas, jas apnikusią baisią epidemiją, kuri išguldė tūkstančius žmonių. Tų žmonių niekas neverkė ir nelaidojo – juos tiesiog krūvomis buldozeriais stūmė į duobes ir užkasdavo. Matau, kaip į vieną tokių krūvų tėvas atneša į murziną skudurą suvyniotą negyvą savo vaiką. Įmeta ir nueina kasdieniškai šnekučiuodamasis su bičiuliu. Toks gyvenimas. Kai mirtis ima viršų, žmonės jai įgyja imunitetą, antraip neturėtų jėgų tęsti savosios gyvenimo istorijos.“
Naujas etapas: tegyvuoja gyvenimas!
Metų metus keliaudamas iš vienos šalies į kitą ir liudydamas pasauliui apie jame kunkuliuojančią beprotybę, S. Salgado galiausiai pavargo. „Pajutau, kad prarandu tikėjimą šiuo pasauliu, žmonėmis, tampu ciniku. Nenorėjau daugiau matyti visų tų absurdiškų kančių ir nelaimių, kurias kuria žmonija“, – prisipažino legendinis fotografas, grįžęs į gimtąją Braziliją po to, kai 1994 m. nušvietė liūdnai pagarsėjusią masinę žmogžudystę Ruandoje. „Fiziškai ir emociškai buvau taip smarkiai paveiktas žudynių žiaurumo, jog gyvenimas tarsi neteko prasmės. Mano skausmas tapo dar gilesnis, kai pamačiau, kad gimtosiose vietose nebelikę ošiančio atogrąžų miško. Tebuvo tik plynas, nederlingas kraštas be gyvybės. Žemė sirgo kaip ir aš – viskas buvo sunaikinta.Tik apie 0,5 procentų žemės buvo apaugę medžiais“, – sielvartavo fotografas duodamas interviu leidiniui „The Guardian“.
Sebastião Salgado dvasią iš apatiško sąstingio pažadino žmona Lélia Deluiz Wanick Salgado, pasiūliusi idėją atsodinti miškus. Ši stipri kūrybinga moteris ištikimai lydi ir palaiko savo vyrą jau daugiau kaip penkiasdešimt metų. Impulsu naujam kūrybiniam keliui tapo Lelios Salgado inicijuotas ekologinis projektas. Pora įkūrė nedidelę organizaciją „Instituto Terra“, kurios tikslas – pasodinti milijonus medžių, kad atgaivintų kadaise vešlų mišką. Padedami palaikančių žmonių, jie sugebėjo šioje vietovėje pasodinti 4 mln. medžių, iš kurių 2,7 mln. prigijo – po 20 metų atogrąžų miškas pagaliau ošė kaip ošęs: sugrįžo paukščiai, gyvūnai, čiurleno vanduo. Naujausia organizacijos ataskaita atskleidžia, kad atkurtame miške gyvena 172 paukščių, 33 žinduolių, 15 varliagyvių ir 15 roplių rūšių. Nereikia nė sakyti, kad iniciatyva pasodinti 2 milijonus medžių sėkmingai atgaivino visą ekosistemą. Ši įkvepianti istorija privertė stipriau plakti daugelio pasaulio žmonių širdis, S. Saldago taip pat. Žinojimas, kad pozityvumu ir darbštumu gali keisti pasaulį, fotografui padėjo išsivaduoti iš apatijos, atgauti tikėjimą žmogiškumu ir leistis į naujas keliones.
„Stebėdamas, kaip mirusi mano gimtinė vėl tampa gyvybės kupina žaliuojančia oaze, pajutau, kokia vis dėlto galinga ir didinga yra gyvenimo jėga. Supratau, kad žmogus gali ne tik niokoti, žudyti, griauti, bet ir tapti tikrus stebuklus kuriančia energija. Taigi apsisprendžiau nuo šiol pasauliui liudyti ne mirtį, o gyvenimą, ne žmonijos žlugimą, o dvasios didybę“, – teigia fotografijos virtuozas ir tęsia savo įkvepiančią kelionę. Jo maršrutai ir dabar vingiuoja po mažai keliautojų paliestus žemės kampelius: džiungles, Sibiro platybes ir pan. Tik S. Salgado taikinyje dabar gyvybės kupina gamta, gyvūnai, civilizacijos mažai palytėtos gentys. Spindinčiomis akimis fotografas pasakoja, kaip džiunglėse susidraugavo su gorilų šeima, kaip Sibire jam kelią pastojo baltasis lokys, kokio grožio yra Amazonija, apie kurią išleista to paties pavadinimo fotografijų knyga. Jos pratarmėje fotografas rašo: „Man tai tarsi paskutinė riba, paslaptinga visata, kurioje kaip niekur kitur žemėje galima pajusti gamtos jėgą. Čia veši begaliniai miškai, kuriuose gyvuoja dešimtadalis visų pasaulio augalų ir gyvūnų rūšių. Tai didžiausia pasaulyje gamtos laboratorija.“ Keliaudamas po Amazoniją, S. Salgado aplankė keliolika po didžiausią pasaulyje atogrąžų mišką išsibarsčiusių vietinių genčių ir pro ištikimąjį savo fotoobjektyvą stebėjo jų kasdienybę: šiltus šeimyninius ryšius, medžioklę ir žvejybą, dalijimąsi maistu, nuostabų kūnų tapymo meną, šamaniškus šokius ir ritualus. Šią knygą fotografas skyrė Brazilijos Amazonės regiono čiabuviams: „Visa širdimi trokštu, kad po penkiasdešimties metų ši knyga netaptų prarasto pasaulio įrašu. Amazonija privalo gyvuoti toliau. Kaip ir visi kiti mano lankyti ir nelankyti kraštai. Nors šis pasaulis persmelktas absurdo, jis yra ir be galo nuostabus, kupinas kilnaus noro gyventi ir išgyventi“, – konstatuoja nenuilstantis keliautojas, kurio šviesus atminimas gyvuoja jo knygose ir darbuose.
