Aurelija, esate dviejų suaugusių vaikų mama ir penkių anūkų močiutė. Jūsų žinios apie tėvystę ir jos etapus sukritę iš gyvenimiškos patirties, tiesa? Kaip manote, kokia mama ir močiutė esate?
Tie, kas turėjo laimę patirti močiutės meilę, jos išmintį, gražių istorijų pasakojimus ir rūpestį, patvirtins, kad yra labai apdovanoti. Močiutė mūsų šeimos kultūroje turi savo vietą. Mano gyvenime vienas iš reikšmingiausių žmonių buvo močiutė. Todėl būti močiute man reiškia būti svarbiu žmogumi savo anūkams. Būti ne tik tada, kai man to reikia, bet būti tada, kai jiems manęs reikia. Labai džiaugiuosi tuo santykiu. Jaučiuosi apdovanota anūkų meile. Dėl motinystės, manau, turime tinkamą santykį su vaikais, nes į jį ateiname su tikrais jausmais. Netgi, jei tie jausmai ir nemalonūs. Turime gražių bendrų šeimos tradicijų. Džiugu, kad kartais už jų tąsą atsakomybę prisiima patys vaikai.
Ką reiškia būti gera mama, geru tėčiu ir kaip sėkmingai keliauti pasirinktu tėvystės keliu?
Labai teisingai pasakėte „keliauti pasirinktu tėvystės keliu“. Iš tiesų mes renkamės, kuo būti: būti tėvais ar gyventi be vaikų. Dažniausiai jau pasirinkę tėvystę, „įspaudžiame“ save į susikurto tėvų paveikslo rėmus. O tą tėvystės paveikslą mums padeda „tapyti“ mūsų tėvai, tiksliau, jų tėvystės modeliai. Šiandien turime daug galimybių „auginti“ savo tėvystę: siūloma nemažai mokymų tėvams, tėvų savigalbos grupių užsiėmimų, gausu straipsnių, knygų, tėvų pasidalijimų ir t. t. Tereikia apsispręsti, kuriuo keliu eiti. Nebijokime sau ir aplinkai pasakyti, kad būna sunkių, o kartais ir visiško nusivylimo tėvyste dienų. Mes mokomės tėvystės visą savo gyvenimą. Bet kokios būna puikios dienos, kai randame sprendimus ir nuo to mūsų santykis su vaiku tik stiprėja. Toks kelias padės atrasti savo sėkmingos tėvystės modelį. Gyvenimas būna visoks, tad ir tėvystės laikas gali būti visoks. Atraskime žodį BŪTI ir IŠBŪTI. Kartais tai gali būti didelis atradimas. Kažkodėl mums visuomet norisi kuo greičiau viską padaryti, užbaigti ir kažkur skubėti. Turėtume suprasti, kad net tos sunkios tėvystės akimirkos yra MŪSŲ gyvenimo ir tėvystės dalis.
Ar tai turėtų reikšti, kad tik laimingi, savuosius likimo išbandymus paleidę ir susivokę tėveliai gali skleisti tikrąją laimę, padėdami ją patirti ir vaikams?
Žmogaus santykis su savimi, aplinka ir pasauliu pradeda formuotis dar vaikystėje. Todėl tėvų vaidmuo tame procese labai reikšmingas. Kiekviename gyvenimo ir šeimos ciklo etape turime atlikti skirtingas užduotis. Visada labai gerai, kai viskas vyksta savo laiku. Tai tarsi norma. Tik turime žinoti, kad tai, ko nepavyko atlikti tuo vadinamuoju „laiku“, turime galimybę atlikti dabar. Labai svarbi dedamoji – žinojimas, ką noriu dabar padaryti. O tada, kai tai žinau, belieka DARYTI. Todėl ir turime savo DABARTĮ. Nepameskime tos žinios.
Visais laikais šeimų problemos buvo panašios. Kas, Jūsų manymu, šiandien ypač krenta į akis, kas labai netikėta, skaudu?
Sunkumai lyg ir panašūs, bet jie unikalūs kiekvienam. Tikriausiai norėčiau paminėti vieną labai svarbų faktorių, dėl kurio gali kilti įvairių sunkumų. Tai mūsų noras per kuo trumpesnį laiką pasiekti kuo aukštesnį rezultatą. Toks gyvenimo būdas gali sukurti didelę įtampą, nerimą, pykčius, ginčus, konfliktus, didelį stresą ir t. t. Pabandykime pradėti savo dieną be savęs ir kitų raginimo bei žodžio „greičiau“. Kiekvienas rytas dovanoja mums gražias ir naujas dvidešimt keturias valandas. Tai didelė dovana ir ilgas laiko tarpas. Spėsime viską, ką NORIME ir GALIME tą dieną padaryti. Kai žodį „reikia“ pakeisime „noriu“ ir „galiu“ , pamatysime, kiek daug galime tą dieną nuveikti. Reikia tik pabandyti.
Stresas vaikus lydi nuo mažų dienų ir dėl mūsų per didelių reikalavimų, lūkesčių...
Labai gaila, kad mylėdami savo vaikus kartais patys prisidedame prie jų patiriamo streso. Vaikai gimsta ir gyvena konkrečioje šeimoje su tos šeimos sukurtomis taisyklėmis bei reikalavimais. Jokios kitokios šeimos jie neturi. Kiek vėliau, kai randasi galimybė plačiau pamatyti pasaulį, kitų šeimų gyvenimą (draugų, kaimynų šeimos), susipažįstama su kitais šeimų modeliais, jų taisyklėmis ir kitomis normomis. Tad gyvendamas savo šeimoje vaikas laikosi tų taisyklių, stengiasi įtikti tėvams, jiems paklusti ir t. t. Auklėjame vaikus remdamiesi dviem svarbiais aspektais: atjauta ir ribomis. Būtina ir viena, ir kita. Jei kurios dalies trūks, žalosime vaiką.
Kokiu būdu mes, tėvai, galime sumažinti vaikų patiriamą stresą?
Vaikui gali stigti tėvų atjautos ir supratimo. Neretai tai būna susiję su akademiniais pasiekimais – bijodamas tėvų reakcijos ir sankcijų vaikas slepia pažymius, pastabas. Nesupraskite, kad neturime reaguoti į šiuos dalykus. Dažniausiai dėl tų situacijų ir vaikui nesmagu, jis išgyvena sunkius jausmus. Tai gali būti pyktis, nusivylimas savimi, kad nuvylė tėvus, mokytoją ir t. t. Tada turėtume būti supratingi, apkabinti, padrąsinti eiti tolyn. Neretai mes nesukontroliuojame savo impulso po žinios apie blogą pažymį ar pastabą, pradedame barti, sakyti, kad daugiau niekur neleisime, atimsime telefoną ar nieko nepirksime ir t. t. Tokiu būdu vaikas, grįžęs namo su savo slogiomis emocijomis, dar gauna mūsų sunkių emocijų porciją. Mums išsibarus palengvėja, o vaikas turi išbūti su dviguba sunkių emocijų porcija.
Kaip tas stresas pasireiškia vaikuose?
Kada mes, tėvai ar mokytojai, susirūpiname vaiko emocine būsena? Dažniausiai tada, kai pamatome netikusį vaiko elgesį. Stresas ir pasireiškia netinkamu vaiko elgesiu. Tėvai stebi vaiką, kuris nieko nebenori, nesidomi. Tie dalykai, kurie anksčiau buvo įdomūs, nedomina. Gali kilti pykčio protrūkių, atsiribojimas, nenoras bendrauti, lankyti mokyklą, dažni konfliktai, nerviniai tikai ir kt. Tada dažniausiai tėvai ieško psichologo pagalbos savo vaikui, bet užtenka konsultacijų tėvams, ir dažniausiai situacija išsisprendžia.
Vaikai šiandien tėveliams neretai tapę tarsi savotiškais sėkmės simboliais per jų pasiekimus, būrelius ir pan. Ar tikrai vaikas nuo mažų dienų turi būti užimtas?
Nepamirškime, kad vaikai mokosi žaisdami. Žaidimas užima ypatingą vietą mažojo gyvenime. Per tai vaikas atranda ir pažįsta pasaulį. O didžiausias vaiko lobynas – patirtys lauke. Tai tarsi „laboratoriniai ar praktiniai darbai“, kuriuos atlieka vyresnieji mokiniai mokyklose. Juk čia galima pamatyti, kaip teška balutė, koks jausmas, kai sušlampa pirštinės ir t. t. Popamokinė veikla vaikams reikalinga. Ir tai svarbu daugeliu aspektų: tai žinių gilinimas vienoje ar kitoje srityje, tai užimtumas – alternatyva ekranams, netgi prevencinė priemonė prieš rūkymą ar cheminių medžiagų vartojimą. Nepamirškime, kad be visų pareigų, vaikas turi turėti ir laisvalaikio.
Koks vaiko amžius sudėtingiausias tėvystėje?
Ko gero, tokio amžiaus nėra. Tėvystės mes mokomės visą savo gyvenimą, o vaikai yra ta varomoji jėga, kuri mus verčia ieškoti vis naujų sprendimų. Tai reiškia, kad jei išmokome būti geru kūdikio tėvu ar mama, tai nebūtinai būsime gerais paauglio tėvais. Čia vėl reikės mokytis naujų įgūdžių.
Tiesa, kad kartais labiau nei visos sėkmingos tėvystės praktikos, apie kurias esame skaitę ar girdėję, nublanksta prieš paprasčiausią šiltą apkabinimą, kurio dažnai taip gailime savo vaikams, ypač paaugliams?
Tikrai taip. Dalis tėvų yra užaugę be apkabinimų ir patys nesmagiai jaučiasi, jei juos nori kas nors apkabinti. Psichoterapeutė Virginija Satir kalba apie vaiko apkabinimą kaip būtiną išgyvenimo sąlygą. Jos teigimu, vaikui kiekvieną dieną reikia bent keturis kartus būti tėvų apkabinamam, kad išgyventų, ir iki 12 apkabinimų, kad galėtų saugiai ir laisvai augti. Taigi kiekvienas atsakykime sau į klausimą: kiek kartų šiandien apsikabinome savo vaiką? Ir nepamirškite, kad ir kiek apsikabinome, jis tikrai yra nusipelnęs daugiau. Tą dabar ir galite padaryti, prieiti ir apsikabinti savo vaiką.
Vakarų ir Rytų pasaulio meilė kitokia. Indijoje mama paauglį už rankos veda į mokyklą, mums tai padaryti gerokai sunkiau.
Tarpkultūriniai skirtumai yra dideli ir negalime jų ignoruoti. Ypač, kai kalbame apie paauglystę, nes tada visas paauglio pasaulis labai greit gali sugriūti. Turėtume paisyti paauglio nuomonės. Kai santykis su paaugliu gana geras, pavyks rasti kelią į savo meilės raišką.
Kokios šalies tėvystės, ugdymo modelis Jus žavi ir yra priimtiniausias?
Aš pati užaugau demokratiškoje šeimoje, taip stengiausi auginti ir savo vaikus, o dabar taip auga mano anūkai. Tikriausiai renkuosi visus tuos modelius, kurie paremti pagarba žmogui, nors jis nėra nei profesorius, nei prezidentas. Dažnai mokymuose ar per konsultacijas primenu klientams žydų kilmės žymaus lenkų pedagogo, rašytojo, gydytojo Janušo Korčako mintis: „Vaikų nėra, yra žmonės“. Kai matysime žmogų, tikrai pagarbiai bendrausime ir kursime tokį santykį. Labai tikėtina, kad to paties sulauksime ir iš jų.
Aktualios ir paauglių nevilties problemos. Kaip pastebėti depresiją, liūdesį, beprasmybės pojūtį?
Paauglystė sudėtingas laikas ne tik patiems paaugliams, bet ir jų šeimoms. Sudėtingas dar ir dėl to, kad tęsiasi labai ilgai, baigiasi maždaug 25-aisiais žmogaus gyvenimo metais. Bet kuri emocija, taip pat ir liūdesys, yra reikalinga. Bet jei liūdesys užsitęsia, trunka kelias savaites ir paauglys yra atsiribojęs, nebendrauja (o taip anksčiau nebuvo), nebesidomi jokia veikla, kuri anksčiau buvo įdomi, reikėtų atkreipti dėmesį.
Jei esame sukūrę gerą santykį su savo vaiku iki paauglystės, net ir šiame etape rasime tinkamą bendravimo būdą. Tik iš auklėjimo formos stenkitės pereiti į bendradarbiavimo. Stebėkite vaiko aplinką, jo ir jo artimų bendraamžių veiklas. Jei su šeima esate sukūrę artimą socialinį tinklą (ryšius), pasinaudokite „kito reikšmingo“ vaikui žmogaus autoritetu. Tas reikšmingas vaikui žmogus šiuo metu gali būti svarbus, ir jo nuostatos bei vertybės lengviau priimtos negu tėvų.
Tėveliai mato, kad reikia specialisto pagalbos, o paauglys nesutinka pas jį eiti. Koks sprendimas?
Taip neretai nutinka. Mes visuomet pradedame konsultacijas nuo tėvų. Kaip minėjau, kartais pagalba tėvams gali būti raktas į sprendimus. Dar kviečiame paauglius arba rekomenduojame tėveliams vaiko prašyti nueiti tik į vieną konsultaciją. Jei kažkas netiks ar nepatiks, galės išeiti. Žinojimas, kad žmogus turi pasirinkimą, leidžia pabandyti. Čia panašiai, kaip su nauju maistu: paragauk, jei nepatiks – išspjausi.
Kiek svarbus emocinis tėvų raštingumas?
Emocinis raštingumas – reikšmingas veiksnys kuriant bet kokius santykius. Tik išmokę pažinti, įvardyti, reikšti ir kontroliuoti savo jausmus, galėsime suprasti kito žmogaus jausmus. Šiuo atveju tas kitas žmogus yra mūsų vaikas. Stiprūs mūsų sunkūs jausmai tikrai gali daryti poveikį vaiko emocinei būsenai. Pabandykime pasigilinti į savo jausmus ir emocijas.
Koks laikotarpis auginant vaiką svarbiausias, kada ypač būtina atliepti jo poreikius?
Svarbūs pirmieji vaiko gyvenimo metai, nes formuojasi vaiko prieraišumas, kuris ypač reikšmingas visam žmogaus gyvenimui. Išmokęs saugiai (arba nesaugiai) prisirišti, jis susiformuos pasitikėjimą arba nepasitikėjimą pasauliu. Saugus prieraišumas susiformuoja tik tada, jei suaugusieji geba patenkinti vaiko fiziologinius ir emocinius poreikius (kai vaikas yra maitinamas, prižiūrimas, nešiojamas, apkabinamas, kalbinamas, su juo žaidžiama). Tai itin svarbu ankstyvosiomis mažylio gyvenimo dienomis – mokslininkai, tyrinėjantys šį vaiko augimo laikotarpį, akcentuoja būtent pirmąsias 1 000 vaiko gyvenimo dienų arba laikotarpį iki vaikui sueina treji metukai. Per šias 1 000 dienų vaikų smegenys pasiekia 80 procentų suaugusiojo smegenų dydžio. Kad smegenys vystytųsi sparčiai ir teisingai, daugelis vaikų specialistų pabrėžia, kaip svarbu tuo metu mažylį dosniai glostyti, nešioti, kutenti, daryti masažus, žaisti – tokiu būdu sąveikaudami tarpusavyje skatiname vaikų smegenis vystytis. Išmanydami ir atidžiai taikydami šiuos svarbius principus, ankstyvaisiais mažylio metais suformuojame pagrindinius jo įgūdžius: pasitikėjimą, savęs suvokimą, savireguliaciją ir prieraišumą. Kaip pabrėžia vaikų psichiatras dr. B. D. Peris, santykiai yra smegenų architektūra. O tai reiškia – kuo tvaresnį, šiltesnį ir artimesnį santykį su vaiku kursime, tuo unikalesnį, gražesnį bei tvirtesnį statinį pastatysime.
Jautri skyrybų tema. Dažnai su nuoskaudomis, pykčiams ir advokatams švaistoma energija.
Šiandien skyrybos dažnas reiškinys. Tenka pastebėti, kad dar nemokame išsiskirti. Mokame kovoti, „ieškoti teisybės“ ir visaip kitaip apsunkinti nelengvą laikotarpį. Jei besiskiriantiems tėvams kiltų mintis tą laiką, energiją ir lėšas skirti sutarimo ir sprendimo paieškai, visa skyrybų situacija būtų daug lengvesnė. Skyrybos nėra mirties nuosprendis. Kartais tai gali būti ir sėkmingo gyvenimo pradžia. Tai per daug plati tema. Pasistenkite pastebėti save, ar neįsiveliate į kovą? Jei pajutote, kad kovojate, stabdykite save. Jūs juk norite išspręsti, o ne kovoti. Tai ir nekovokite.
Ar vaikai turėtų turėti galimybę dalyvauti priimant sprendimus šeimoje, nepaisant amžiaus?
Būtų teisinga ir naudinga sudaryti galimybes vaikams dalyvauti priimant sprendimus.
Gali būti, kad ši mintis kai kuriuos tėvelius pykdo. Tai nėra blogai. Vaikas, dalyvavęs priimant sprendimus, prisiima ir atsakomybę; aš pasirinkau, tai turiu ir atlikti. Kitas aspektas – taip šeimoje kuriamas „mes“ jausmas. Jis labai svarbus, siekiant stipresnių santykių.
Technologijų problema – nukrapštyti vaikus nuo kompiuterių.
Čia dar vienas vaiko įgūdis, ir jį reikia formuoti. Jei tai pradėsite dalyti, kai vaikui bus 14–15 metų, gali kilti nemažų sunkumų, tačiau jei su vaiku turėsite bendros veiklos ir paskui jį nukreipsite tikslingai individualiai veiklai, tikėtina, tas įgūdis pačiam atsiras. Dar vienas svarbus aspektas dėl ekranų – kiek laiko mes, suaugusieji, patys būname įkritę į ekranus. Jei vaikas matys, kad tėvai sėdi su telefonais rankose, niekaip nepatikės, kad važiuoti dviračiu smagiau, nei sėdėti prie ekrano.
Kai kurie tėveliai pageidauja namų ugdymo. Ar jis gali visavertiškai ugdyti?
Sudėtingas klausimas. Mokykla suteikia ne tik akademinių žinių. Mokykla ir socializuoja vaikus. Tai labai svarbus aspektas. Individualiai mokantis gali nusilpti socializacija ir bendravimo įgūdžiai. Tikriausiai tėveliai turėtų sau atsakyti, kokius tiklus kelia: ar tik mokyti vaiką ar kartu ir socializuoti.
Kokie yra pagrindiniai vaiko poreikiai, kuriuos turime atliepti mūsų dienomis?
Visi A. Maslow piramidėje esantys poreikiai yra būtini sėkmingam vaiko funkcionavimui. Fiziologiniai poreikiai – tai maistas, sveikas oras, būtini daiktai, rūbai ir t. t.
Saugumo poreikis – sudaryti vaikui sąlygas saugiai jaustis savo šeimoje ir kitose aplinkose. Tai reiškia būti suprastam, kad galėtų pasidalinti net ir sunkiomis savo mintimis ar nesėkmėmis. Meilės ir priklausymo poreikis – vaikas turi žinoti, kad priklauso šitai šeimai, mamai ir tėčiui. Savivertės ir orumo poreikis: žinoti savo galias, stiprybes ir vertę. Savirealizacijos ir saviaktualizacijos poreikis: tai tarsi rezultatas. Visa tai turėdamas žmogus žino savo siekius, tikslus ir renkasi kelius tiems tikslams įgyvendinti. Gali būti, kad vaikas turi ypatingų poreikių. Išsiaiškinkime juos, tai padaryti gali padėti specialistai. Kai žinosime, kokius poreikius reikėtų patenkinti, kad vaikas galėtų sėkmingai žengti į gyvenimą, palengvinsime jo kelią.
· Nustokite stengtis tobulinti savo vaiką, geriau tobulinkite santykius su juo. Kuo tvirtesnius, vertybinius sukursite, tuo tvaresnį, šiltesnį ir artimesnį santykį su vaiku turėsite.
· Neperspauskime vaiko, leiskime jam augti ir bręsti jo galimybių tempu.
· Akcentuokimės ne į problemas ar jų sprendimus. Tiesiog auginkime žmogų.
· Visada išnaudokite progą edukuoti vaikus ne tik akademiniais, bet ir socialiniais klausimais. Tik jūs, ne kas kitas, savo vaikams esate svarbiausi žmonės pasaulyje.
· Kurkite savo šeimos istorijas, dalinkitės, pasakokite apie senelius, tradicijas. Mūsų, kaip tėvų, pareiga – dalintis tuo, ką žinome. Jei to nepadarysime mes, vaikai žinias gaus iš kitų šaltinių, ir nebūtinai jos bus teisingos.
· Dalinkitės su vaikais savo laiku, bet nepamirškite ir savo asmeninių ribų bei pomėgių, pabūkite dviese be vaikų. Tėvystė mūsų gyvenimą papildo ir plečia, o ne brėžia ribas ir atima galimybes. Pailsėjęs tėtis, atsipalaidavusi mama – geriausi vaiko draugai.
