Japonija turi savo kvapą. Kai pirmą kartą čia nusileidau lėktuvu, ypač aiškiai jį užuodžiau. Man tas kvapas išsyk patiko, nesumaišysi su jokios kitos šalies. Gal dėl klimato, gal dėl puoselėjamos švaros ar lengvumo erdvėje. Leistis į kelią ir pamatyti 88 japoniškas šventyklas buvo viena mano svajonių, tačiau tikrovė pranoko lūkesčius. Niekada nemaniau, kad gali būti taip gražu. Japonai turi rafinuočiausią pasaulyje estetikos ir meno tradiciją, jie tiki, kad grožis egzistuoja mus supančiame pasaulyje, gamtoje, o žmogus negali sukurti to, kas jau yra, jis tik gali įžvelgti šį grožį. Japonų kultūrą itin paveikė dzenbudizmas – dėmesys kreipiamas į simbolius, metaforas, užuominas, kur apie svarbiausius dalykus, intymiausią patirtį, aukščiausią slėpiningą grožį nekalbama, tik užsimenama.
Keliaujant 88 šventyklų keliu po mažiausią Japonijos salą, tokių užuominų buvo apstu. Šias akimirkas prisimenu iki šiol. Pavyzdžiui, teko stabtelėti prie dviejų olų šalia vandenyno. Sakoma, kad vienoje iš olų Kūkai meditavo tol, kol nušvito. O į kitą olą tiesiog eidavo ilsėtis, valgyti ir miegoti. Tos dvi olos yra viena šalia kitos, tačiau skiriasi kaip diena ir naktis. Šių vietų skambėjimas dar kartą liudija, kokia stipri gali būti minties galia, koncentracija, susitelkimas, meditacija, intencija. Ir kokie paprasti visų mūsų žmogiški poreikiai.
Sunkumai grūdina
Kai kurios šio kelio šventyklos įkurtos aukštai kalnuose, tad reikėdavo keliauti per šimtametes kedrų giraites, kopti stačiais laiptais, net kilti keltuvais. Tačiau slėnių vaizdai, šventyklų unikalumas, Japonijos jūros ir Ramiojo vandenyno pakrančių peizažai, žmonių svetingumas atpirkdavo visus sunkumus. Jei nusprendėte keliauti tokiu piligriminiu keliu, patarčiau labai apmąstyti, su kuo leidžiatės į kelią: žinoma, visuomet gerai keliauti vienam, nes tuomet gali susitelkti į save ir savo santykį su keliu, o jei tenka keliauti su kitais asmenimis ir netinkamai pasirinkote bendražygius, veikiausiai lauks nemažai iššūkių. Kita vertus, sunkumai grūdina ir sukuria tam tikrą pusiausvyrą, kad visiškai nepamestumėte galvos nuo aplinkinio grožio.
Šiek tiek istorijos
88 šventyklų kelias driekiasi Šikoku (Shikoku) saloje Japonijoje. Tai − vienas iš nedaugelio žiedinių piligriminių kelių pasaulyje. Europietiškieji piligriminiai keliai driekiasi pirmyn, veda iš vieno taško į kitą, o galutinis tikslas pasiekiamas kelio pabaigoje. Japoniškasis budistinis kelias veda ratu, nužygiuojama apie 1200 km ir daugiau. Jame aplankomos 88 „oficialios“ šventyklos ir daugybė kitų šventų vietų, kuriose, kaip manoma, budistų vienuolis ir meistras Kōbō Daishi treniravosi ar leido laiką IX amžiuje. Žygiuodami šiuo keliu, pateksite į tradicijų ir ritualų pasaulį – čia vilkimi balti piligrimų rūbai, dalijamasi šimtmečių senumo tradicija − osettai, kai išreiškiamas svetingumas piligrimams. Tai − kerinti patirtis, sujungianti gamtos grožį su kelione, leidžianti lankytojams patirti dar vieną Japonijos pusę, susipažinti su nuostabiomis šventyklomis, šimtametėmis kedrų ir kriptomerijų giraitėmis. Ir, žinoma, ypatingais pokalbiais su kelią tyrinėjančiais profesoriais, ambasadoriais ir budistų vienuoliais“, – ypatinga patirtimi Japonijoje dalijasi Judita Žižiūnienė.
Leidyklos AUKSO PIEVA vadovė Tokušimos mieste kalbėjosi su Davidu C. Moretonu, Tokušimos universiteto docentu, kilusiu iš Kanados. Įdomu tai, kad Davidas C. Moretonas jau 24 metus tyrinėja Šikoku 88 šventyklų kelią ir yra sukaupęs didelę istorinių nuotraukų, susijusių su šiuo piligriminiu keliu, kolekciją, skaičiuojančią jau ne vieną šimtmetį. Jis taip pat saugo eksponatus, kadaise priklausiusius pirmiesiems užsieniečiams, atvykusiems į Japoniją šiai tik atvėrus sienas.
– Kaip sužinojote apie 88 šventyklų kelią, kas patraukė Jūsų dėmesį?
– Pirmą kartą Šikoku piligriminis kelias sudomino papročiu padėti vienas kitam − vietiniai žmonės piligrimus šelpia maistu ir gėrimais. Dar stebino, kad žmonės iš viso pasaulio eina pėsčiomis daugybę kilometrų.
Budistinis 88 šventyklų kelias skaičiuoja jau ilgus metus ir driekiasi apie 1200 kilometrų. Be pagrindinių šventyklų, dar galima aplankyti kitas šventas vietas, tad kelias gali būti ir ilgesnis, siekti ir 1400 kilometrų. Mane labiausiai domina šio kelio istorija ir žmonės, atvykstantys iš už jūrų marių, ypač vakariečiai. Tyrinėju, kodėl jie domisi šia vieta, kaip keliauja. Užfiksuota, kad pirmieji vakariečiai čia pasirodė dar 1915 metais – tai buvo anglas, po poros metų jau sutiktas ir amerikietis − akademikas, antropologas ir pedagogas Frederickas Starras. Jis iš pradžių įveikė tik pusę kelio, tačiau po kelerių metų grįžo ir užbaigė visą maršrutą. Amerikietis itin susidomėjo šios vietos įkūrėju, budistų vienuoliu Kōbō Daishi, dar vadinamu Kūkai. Atvykę čia, šį vardą matysite visur: ant marškinėlių, liemenių, lazdų, kepuraičių, skulptūrų ir kelio ženklų. Frederickas Starras anuomet viską fiksavo savo dienoraštyje, jis buvo itin įkvėptas vietinių žmonių svetingumo, pagarbos ir paslaugumo. Vėliau, 1927 metais, šiame kelyje užfiksuoti ir vokiečiai. Alfredas Bohneris net apsigynė daktaro laipsnį Vokietijos universitete, parašydamas mokslinį traktatą su nuotraukomis apie 88 šventyklų piligriminį kelią – tai buvo pirmasis publikuotas akademinis darbas Vakarų istorijoje šia tema, nepaprastai vertingas dėl fotografijose užfiksuotų objektų. Vėliau čia atvykdavo ir profesoriai iš JAV, kelioms savaitėms atsiveždavo studentus susipažinti su istorija. Pradėta filmuoti dokumentika, atvykdavo kūrėjai iš Kanados, JAV, Didžiosios Britanijos, Ispanijos ir kitų šalių. Be istorinių faktų, mane domina šventyklų istorijos, pasakojimai apie piligrimų išgijimus ir transformacijas. Todėl aš kaupiu senas šio kelio knygas, dokumentus, tyrinėju ir randu šventyklų istorijų, liudijančių nepaprastus nutikimus. Pasakojimus verčiu į anglų kalbą, o kartais tenka išversti tas istorijas ir į šiuolaikinę japonų kalbą.
– Papasakokite apie šio kelio įkūrėją, vienuolį Kōbō Daishi. Ką apie jį žinote?
– Jis gimė 774 metais aristokratų šeimoje Šikoku saloje, netoli dabartinės 75-osios šventyklos. Manoma, kad jo vardas Kūkai, tik vėliau jis imtas vadinti Kōbō Daishi. Žinoma, kad jaunystėje jis buvo atvykęs į Tokušimos prefektūrą mokytis, ten praleido kelerius metus, vėliau mokslus krimto Kioto universitete, studijavo Konfucijų, menus, poeziją, kaligrafiją ir filosofiją, tačiau sutikęs įkvėpėją ir gavęs stipendiją tęsti mokslus užsienyje, viską metė ir 804 metais išvyko į Kiniją studijuoti budizmo. Kartu su kitu budistų šventiku Kōbō Daishi išplaukė į Kiniją – abu skirtingais laivais, abu ėmėsi studijuoti dvi skirtingas budizmo pakraipas: Kūkai – Šingon budizmą, o jo kolega Saichō – Tendai budizmą. Kūkai buvo suteikta viza dvidešimčiai metų ir nurodyta perimti visas žinias. Jis nuoširdžiai mokėsi Kinijoje pas iškilų budistų meistrą, tačiau po poros metų šis pasimirė ir Kūkai nusprendė grįžti į Japoniją. Apie savo grįžimą vienuolis laišku informavo imperatorių, kuris atsakė, kad tai daryti dar per anksti. Vis dėlto po kurio laiko jam buvo leista įkurti Šingon budizmo mokyklą ant Kojos kalno, bendruomenė vis didėjo, mokiniai ėmė skleisti Šingon mokymą po visą šalį.
Sklando gausybė legendų ir istorijų apie garsius Kōbō Daishi darbus, atliktus Japonijoje. Niekas nežino, kiek tose istorijose tiesos. Vienuolis mirė 835 metais, tačiau kalbama, kad jis iš tiesų nemirė, o įžengė į amžinos meditacijos būseną, laukdamas ateities Budos. Šventikai tvirtina, kad iki šiol jam kasdien padedamas maistas. Fiziškai jis mirė, bet, manoma, kad jo dvasia gyva, − tuo paremta visa 88 šventyklų kelio piligrimystė. Žmonės tiki, kad kelyje gali sutikti patį Kōbō Daishi įvairiais pavidalais, nes čia gyva jo dvasia. Tad su piligrimais elgiamasi ypač maloniai, dalijamasi maistu, gėrimais ir daiktais, viliantis, kad garsusis vienuolis už tai laimins. Tikima, kad kiekvienas sutiktas žmogus gali būti pats Kōbō Daishi. Žmonės kalba, kad piligrimas, traukdamas vienas keliu su lazda, iš tiesų niekada nėra vienas, nes jo lazda – tai vienuolis, tad jie eina dviese. Apsistojęs nakvynės, pirmiausia turi nuplauti savo lazdą, o tik paskui pats apsišvarinti − taip išreiškiama pagarba meistrui.
Viena istorija byloja: kartą Macujamoje prie pikto ir žiauraus žmogaus durų atėjo šventikas, prašydamas nakvynės. Vyras labai supyko, čiupo šluotą, prikūlė šventiką ir išvarė. Neilgai trukus mirė aštuoni šeimininko sūnūs, kiekvieną dieną vis po vieną. Žmogus suprato, kad veikiausiai pas jį buvo atėjęs pats Kōbō Daishi ir su juo reikėjo elgtis maloniau. Žmona verkė, netekusi vaikų, o vyras nusprendė leistis į piligriminį kelią ir atsiprašyti garsiojo vienuolio. Tikėtasi, kad Kūkai traukė keliu pagal laikrodžio rodyklę, tad vyras nusprendė iškeliauti priešinga kryptimi, kad kuo greičiau sutiktų meistrą. Sakoma, kad jiedu susitiko prie 12-osios šventyklos ir žmogus paprašė atleidimo. Kōbō Daishi pasiūlė jam galimybę atgimti, tad po kurio laiko netoliese gimė berniukas sugniaužtu kumšteliu. Tėvai atgniaužė pirštelius ir rado nedidelį akmenuką su to žmogaus vardu. Iki šiol tikima, kad žiauriam žmogui buvo suteikta galimybė pasitaisyti. Prie 12-osios šventyklos iki šių dienų stovi skulptūra, vaizduojanti vienuolio ir atgailaujančio žmogaus susitikimą. Dar sakoma, kad Kūkai įsmeigė to vyro lazdą į žemę ir ši pavirto medžiu, kuris auga ir po šiai dienai.
Keliaudami 88 šventyklų keliu nuolat girdėsite įvairių pasakojimų apie Kōbō Daishi stebuklus. Vienos istorijos bylos apie tai, kaip garsusis vienuolis trenkė lazda ir iš žemės išsiveržė šaltinis – taip ūkininkai galėję palaistyti laukus ir sulaukti derliaus. Kitos liudys, kad jis sodinęs sėklas, iš kurių išaugę ilgaamžiai kedrai. Šiame kelyje piligriminis kelias ir Kūkai asmuo yra nedaloma visuma.
Iki šiol nežinoma, kaip kelyje atsirado 88 šventyklos, nes savo laiku Kūkai lankėsi tik dalyje iš jų. Jums prireiks maždaug 6 savaičių, jei norėsite nueiti visą 1200 km maršrutą pėsčiomis.
– Jau daug metų tyrinėjate šį kelią. Kokie jūsų atradimai?
– Pasaulyje yra tūkstančiai piligriminių kelių, siejamų su skirtingomis religijomis. Kolega mokslininkas man pasakė, kad Japonijoje yra trijų rūšių piligriminiai keliai: kai kelias veda į šventuosius kalnus, pavyzdžiui, į Fudži kalną, kai veda į tam tikroms dievybėms, arba kami, skirtas vietas, pavyzdžiui, keliaujama pagerbti dievybę Kanon – gailestingumo ir užuojautos įsikūnijimą. Yra net 33 šventyklų kelias, skirtas Kanon dievybės garbei. O dar yra keliai, skirti šlovinti charizmatiškiems žmonėms, kaip šis Šikoku 88 šventyklų kelias pagerbia Kūkai, išskirtinį budizmo mokytoją ir garsų vienuolį. Labai dažnai vakarietiškoje kultūroje piligriminiai keliai veda iš vieno taško į kitą, jie nukreipti į tikslą, pavyzdžiui, Šv. Jokūbo kelias, vedantis iš Prancūzijos į Santjago de Kompostelos miestą Ispanijoje. Tačiau budistinėse šalyse dažniausiai maršrutai yra žiediniai. Nėra nei pradžios, nei pabaigos, einama ratu. Toks yra Šikoku 88 šventyklų kelias, čia visai nebūtina pradėti nuo pirmosios šventyklos, gali pradėti nuo ten, kur patinka. Tai unikalus dalykas, suteikiantis daugiau laisvės. Čia juntamas budizmo ir šintoizmo susiliejimas – tokio dalyko niekur kitur nerasite, nes europietiškuose keliuose dažniausiai susitelkiama į vieną religiją.
Daug metų tyrinėdamas šį kelią, esu sutikęs nemažai žmonių. Paklausęs, kodėl jie leidžiasi į tokią ilgą piligriminę kelionę, sulaukdavau skirtingų atsakymų. Vieni domisi istorija ir kultūra, kiti tiesiog mėgsta žygiuoti gražiomis vietomis, dar kiti eina, pagerbdami savo mirusius artimuosius – visų skirtingos priežastys, motyvai ir tikslai. Tačiau kai sutinki tuos pačius žmones kelio pabaigoje, akivaizdžiai matyti transformacija, jie būna tarsi palytėti dvasiškai. Juk keliaudami susitinka daug kitų žmonių, kurie vieni kitiems labai padeda. Dauguma piligrimų verkia, nes nenori grįžti į žiaurią ir negailestingą realybę, kur nepažįstamieji ne visada linki gero. Todėl galiu tvirtinti, kad Šikoku 88 šventyklų kelias veikia tarsi magnetas – jis traukia grįžti atgal. Esu sutikęs tokių, kurie kasmet grįžta į šias vietas. Įdomu, kad šios vietos poveikis nesikeičia jau šimtus metų – skaičiau daug dienoraščių, visur kalbama apie svetingumą, gerumą ir dalijimąsi, apie nepaprastą atmosferą kelyje. Todėl aš Šikoku 88 šventyklų kelią pavadinčiau Sielos keliu, paveikiančiu žmogų iš vidaus, nesvarbu, kokia kalba kalbi, koks tavo statusas ar kilmė.
Už Šingon budizmo įvedimą ankstyvuoju Heiano laikotarpiu Japonijos imperatorius suteikė vienuoliui Kūkai pomirtinį titulą Kōbō Daishi, kas pažodžiui reiškia „Didysis meistras, skleidęs dharmą“. Vienuolis padarė didelę įtaką japonų kaligrafijos, poezijos ir literatūros raidai, parengė planus vienai iš pagrindinių dvasinių ir turistinių vietų Japonijoje – Kōya kalno šventyklos kompleksui, įtrauktam į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jis taip pat įrengė tvenkinius ir drėkinimo sistemas, kurios vis dar naudojamos jo gimtojoje Šikoku saloje. Jo gyvenimas palietė įvairių socialinių sluoksnių žmones. Šiandien vienuoliai tyrinėja jo žodžius, tūkstančiai keliautojų iš viso pasaulio kasmet jo garbei leidžiasi į Šikoku piligriminę kelionę, o japonų moksleiviai mokosi aforizmus, pavyzdžiui: „Net Kūkai teptukas daro klaidų“, suvokdami, kad kiekvienas gali klysti, o kartu ugdydamiesi kantrybę, ištvermę, vengdami skubėjimo.
